Yra aprašyta daugybė atveju, kai po stiprios traumos ar net klinikinės mirties žmonės prabyla svetimomis niekad nesimokytomis kalbomis, o kartais demonstruoja specifinius gebėjimus. Ar tai gali būti praeitų gyvenimų prisiminimai?

Manau žmogaus potencialas yra kur kas didesnis nei mes realizuojame, yra neišnaudotų tiek fizinių organizmo pajėgumų, tiek proto, sąmonės ir pasąmonės galimybių. Jei pagalvoji jog jei kažkas lavinęs atmintį sugeba užrištomis akimis vienu metu per neįtikėtinai trumpą laiką surinkti 6 rubiko kubikus, jei kažkas pajėgia atlikti sudėtingus skaičiavimus ar kurti muziką, vadinasi visumoje kiekvienas esame tam pajėgūs, ar ne? Kažkuriems pasiekimams reikia sukurti atitinkamą neuroninių jungčių tinklą smegenyse, kitiems suaktyvinti tam tikras smegenų dalis. Stipri trauma gali net ir atsitiktinai taip mobilizuoti visus organizmo pajėgumus kad išgyventų jog tai atvers ar sukurs naujus talentus.

Aišku ne viską galima paaiškinti suaktyvintu potencialu siekiant išgyventi, kartais atsiskleidžia tokie gabumai, kad akivaizdu jog prasiveržė kažkada ankstesniame ar paraleliniame gyvenime sielos turėta patirtis ir įdirbis. Šie dalykai mums neprieinami, tad aš nelabai pritariu sąmoningam siekiui prisiminti praėjusius gyvenimus, tai gali padaryti mus praeities įkaitais ir sukliudyti realizuoti šio gyvenimo misiją, ugdytis naujas savybes. Tačiau jei tie gebėjimai aktyvuojami savaime, net ir iš būtinybės siekiant išgyventi, galime laikyti jog jų reikėjo ir siela pasirinko įnešti tai į šį gyvenimą. Vadinasi jie gali tapti tolimesnio gyvenimo ir misijos dalimi.

Gal esate susidūrusi su panašiais atvejais?

Tarp žmonių, kuriuos konsultavau Taro kortomis buvo tokių, kurie pastebėjo įdomių pokyčių po kraujo perpylimo. Kam atsivėrė neįtikėtinas subtilus talentas, o kam atsirado polinkis išgerti, trauka gėrimui, kurio iki tol visiškai nemėgo.

Ir gal labai egzotiškai ir įdomiai atrodo atsiradę tokie išskirtiniai talentai kaip matyti auras, tačiau tai išskirtiniai vienetiniai atvejai, o paprastesnių pavyzdžių gausybė. Mane labai domina istorijos žmonių, kurie patys susidūrė su dideliu iššūkiu, problema, liga, antsvoriu, skurdu, bet kuo. Kažkuriuo momentu tamsiausiu kelionės etapu tokie žmonės galbūt svarsto kam toks varganas gyvenimas, tačiau nepasidavę, radę sprendimą sau tuo pačiu atranda misiją ir galimybę padėti kitiems išspręsti tą pačią problemą. Kol kovoja už savo išgyvenimą jie nesuvokia kokiai svarbiai ir kilniai misijai juos ruošia ta patirtis.

Ar įmanoma niekada neugdytus gebėjimus pažadinti sąmoningai?

Čia aš linkusi būti ypatingai atsargi. Teko bendrauti su vyresniu vyriškiu, kurio sūnus susidomėjęs meditacija, po seminaro kur jam atvėrė trečią akį ėmė elgtis absoliučiai neadekvačiai, jį apėmė paranoja, praktiškai jaunuolis buvo suluošintas jam suteikto gebėjimo nes nebuvo tam pasirengęs. Beliko vežti pas psichiatrus, kas yra labai liūdna, nes jie neužvers, nepagydys, nestabilizuos trečiosios akies, jie tik pripumpuos vaistų.

Taip, jei jaučiate trauką tobulintis kažkokia kryptimi galite tai daryti, kad ir kokius gebėjimus norite lavinti, tačiau noriu perspėti neieškoti trumpųjų kelių, nesiekti gauti kažko lengvai ir greitai nepastačius tam tvirto pagrindo, neįgijus žinių, supratimo.

Jei perskaitę į straipsnį žmonės su šiokiu tokiu pavydu pagalvos apie tuos, kam staiga po dramatiškos patirties atsiskleidė kokie tai gebėjimai, noriu jus paraginti mokytis meditacijos. Yra daugybė jos formų, tad visi gali rasti sau priimtiną. Išmokus valdyti savo protą ir jo būsenas jūs galėsite maksimaliai realizuoti turimą potencialą, kuris gali būti didesnis nei manote.