Indigo vaikai

Indigo vaikai – ką tai iš tiesų reiškia?

Apie indigo kartą diskutuojama jau daugiau kaip 10 m. Ar tokia apskritai egzistuoja?

Kiekviena karta išsiskiria savitais bruožais, mentalitetu, vertybėmis, gyvenimo būdu ir visoms sociologai ir psichologai nagrinėjantys šiuos visą kartą siekiančius panašumus duoda tam tikrus pavadinimus. Kažkodėl tai, kad su indigo karta be kitų savybių siejamos ganėtinai mistiškos, verčia abejoti jos egzistavimu, nors jei jau taip pavadinome dabartinius vaikus ir jaunimą, gal tikslingiau būtų diskutuoti ne apie kartos pavadinimą, o apie tai, kokios iš tiesų savybės jiems būdingos, o kas yra mistifikacijos ar suabsoliutinimai.

Teoriškai, visi vaikai gimę po 2000 m. turėtų būti indigo. Ar iš tiesų taip yra?

Į tai atsakyti galėtų tik kas nors atlikęs rimtesnius tyrimus, testus, o ir ta riba tarp kartų neužsibrėžia taip tiksliai. Galiausiai šį terminą naudoja visame pasaulyje, tačiau skirtingų šalių ir kultūrų kontekste augantys vaikai nėra vienodi. Kaip ir toje pačioje šalyje, tuo pačiu laiku gimę, indigo kartai būdingų savybių turintys vaikai neužaugs vienodi. Juk vieniems pasiseks gimti šeimoje, kurios nariai bus empatiški, atviri naujovėms, pasirengę pažinti naujo šeimos nario individualumą ir mokytis bei stengtis suteikti tam vaikui tinkamiausias sąlygas. O kiti ateis į senovinio sukirpimo šeimas, kuriose vaikai bus auklėjami taip pat kaip juos pačius auklėjo dar ankstesnė karta – pasitelkdami baimės, gėdos ir kaltės jausmus vietoje meilės, supratimo, palaikymo. Žymiai lengviau palaužti ir nuslopinti vaiką reikalaujant, kad jis paklustų ir nedarytų nepatogumų nei sukurti jam tokią aplinką ir dienos režimą bei sąlygas, kad būtų patenkinti visi jo poreikiai ir nekiltų elgesio problemų.

Ar nemanote, kad indigo yra tik pasiteisinimas mamos, kurios augina vaikus turinčius psichologinių problemų arba tiesiog toms, kurios neauklėja savo vaikų?

Tai, kokių socialinių ir vaikų auklėjimo įgūdžių turi šią kartą auginančios mamos, taip pat visai kartai būdinga ypatybė. Tai, kad vaikų šeimose mažiau, kad gyvenimo tempas pašėlusiai skubus, abu tėvai dažniausiai priversti dirbti ir vis tiek jaučiasi įtampa, o po varginančios darbo dienos poilsis suprantamas kaip sėdėjimas prie televizoriaus, yra visą jaunąją kartą veikiančios aplinkybės. „Mano vaikas indigo“ tai ne atskirų mamų pasiteisinimas maskuojantis savo aplaidumą, tai daugelio mamų ir tėvų mentalitetas, gyvenimo būdas, įpročiai, vertybės, medijos įtaka, maisto produktų kokybė ir maisto kultūra viskas kartu sudėjus.

Mes galime žiūrėti į naujosios vaikų kartos kitoniškumą, kaip į nukrypimą nuo normos, kaip į ligą, klijuoti etiketes ir diagnozes jų savitam elgesiui kaip dėmesio sutrikimas, hiperaktyvumas ar kt. Galime kaltinti tėvus, kad nemoka auklėti šių vaikų, nors iš kur jiems mokėti, mes mokomi tik faktų kratinio apie pasaulį ir būsimos profesijos, bet daugelio kitų reikalingų įgūdžių niekas neugdo.


Arba galime pripažinti jog sekanti karta yra būtent tokie kokie yra ir domėtis kaip suteikti jiems tinkamą auklėjimą, švietimą, kokios jiems reikia aplinkos. Aišku lengviau gyventi sau ir palikti šiems vaikams, jau sužalotiems mūsų visuomenės ir gyvenimo būdo kada nors susikurti sau tinkamą aplinką.

Kuo ypatingi šiuolaikiniai vaikai?

Mano asmenine nuomone ne tik dėl dabartinio psichologinio klimato, šeimos sudėties ir gyvenimo būdo, bet ir didele dalimi dėl mitybos ir aplinkos toksiškumo vaikai auga ir su aukštesniu intelektu (didesnis informacijos ir įspūdžių kiekis) ir jautresnės (išbalansuotos ar rimčiau pažeistos) psichikos. Ką reiškia vien cukraus vartojimas nerealiais kiekiais, ko ankstesnės kartos neturėjo. Viena vertus tai greitas maistas smegenims, kita vertus per didelis jo kiekis išbalansuoja visą organizmą, hormonų sistemą. Apie visus limonadus, čipsus ir energetinius gėrimus bijau ir pagalvoti. To pasekoje vaikai dirglesni, jautresni, labiau linkę į emocinius kraštutinumus. Dažnai tampa priežastimi medicininei diagnozei kaip dėmesio sutrikimas, alergijos, psichosomatiniai negalavimai.

Kita vertus galime žiūrėti į šiuos vaikus, ne kaip į sužalotus ir reikalingus gydymo, bet kaip į unikalius ir turinčius teisę būti tokiais, kokie yra. Indigo vaikai nuo gimimo atrodo sąmoningi, smalsūs, jų žvilgsnis kitoks. Kai gimė mano sūnelis aš buvau nustebinta ir sužavėta tuo kaip jis iškėlęs galvą ir išpūtęs akis dairėsi po jam naują pasaulį. Dar vienas šių vaikų bruožas yra mažesnis miego poreikis. Tai vargina tėvelius, tas vaiko atsisakymas bent trumpam sustoti, užmerkti akis. Mano sūnelis imdavo rėkti jei tik jį jau pavargusi paguldydavome, reikalavo nešioti stačią ir rodyti pasaulį. Dar daug tėvų pastebi jų didelį pieno produktų pomėgį, bet tuo pačiu daugelis jų prastai toleruoja karvės pieną ir dėl jo patiria nosies užgulimą, slogą, kosulį, alergijas, kas gali būti stipriau ar švelniau išreikšta.

Jei sulygintume tokius įrankius kaip plaktukas ir seismografas, indigo vaikų sistema prilygsta subtiliam ir jautriam seismografui, kai ankstesnės kartos artimesnė plaktukui. Jie jautrūs aplinkos energijoms, žmonių emocijoms ir lengviau pervargsta, jų nervų sistema nuo per stiprios stimuliacijos pertempiama ir tuomet jie užsisklendžia siekdami atgauti pusiausvyrą. Šie vaikai labai empatiški, tačiau natūraliai suvokdami savo unikalumą, ne itin tolerantiški kitiems, kurie „nerado savęs“. Čia jų empatija dažniau pasireiškia kaip laiko ir erdvės suteikimas tam žmogui, kad jis pats rastų savo atsakymus.

Iš tiesų naujosios kartos žmonėms būdingos išskirtinės savybės, tarkime aukštas intelektas, intuicija, kūrybiškumas ar antgamtinės savybės?

Kūrybiškumas ir intuityvumas, emocinis intelektas, mokėjimas naudotis informacija šiais laikais gal yra ne tai, kad žmonėms būdingos savybės, kiek būtinos savybės išgyvenimui. Kas jas turi ar išsiugdo – pasiekia sėkmės, kam nepavyksta… na liūdna dėl jų.

Apie antgamtines savybes gal yra truputį išpūstas burbulas dėl to, kiek daug apie tai kalbama. Taip, naujoji karta jautresnė ir subtilesnė, bus kas laikys tai sutrikimu, bus kas matys tame talentą ir gal taip skirtingai vertinami vaikai išties vieni užaugs su diagnoze ir ant vaistų, o kiti atras ir išsiugdys vertingus talentus.

Mano manymu ypatingais, antgamtiškais laikomais (nors kaip gali kažkas natūraliai gimti antgamtiško?) talentais apdovanotų žmonių tam tikra dalis buvo kiekvienoje kartoje. Tiesiog dabar kai apie tai daugiau informacijos, yra daugiau šansų jog žmogus supras ir priims, ugdys ir praktiškai panaudos savo gebėjimus, o ne  bijos jų, laikys save nenormaliu ir aplinkinių bus atstumtas kaip keistas. Dalis nestandartinių vaikų deja yra ne apdovanoti gebėjimais ir talentais, o tiesiog sužaloti to aplinkos toksiškumo ir nesveikos mitybos kas išbalansuoja nervų ir hormonų sistemas bei visą organizmą.

Ką tėvams reikėtų žinoti apie naujosios karto vaikų auklėjimą?

Gal reikėtų apskritai atkreipti dėmesį į tai, kad dabar vaikai auklėjami kitaip. Vien tai, kad šeimoje vaikų vienas ar du, verčia ir tėvus ir vaikus gyventi ir bendrauti kitaip nei kai šeimos būdavo didesnės. Auklėjimas tapo demokratiškesnis, ankstesni metodai juk rėmėsi baime ir paklusnumo reikalavimu. Dabar mes bent jau stengiamės pripažinti vaiko individualumą, geriau suprantame vaiko emocinius poreikius ar bent jau yra apie tai informacijos. Bet tuo pačiu vienas vaikas šeimoje prie dabartinio gyvenimo būdo gauna per mažai kokybiško tėvų dėmesio, per mažai teigiamo paskatinimo ir per daug reikalavimų ir draudimų, ant jo sunkia našta užgula per dideli tėvų lūkesčiai.

Ankstesnių kartų vaikai turėjo daugiau laisvės bėgioti, žaisti, tyrinėti aplinką, o dabartinė laisvę yra sėdėti uždarytam ankštame tvankiame kambarėlyje ir prieiti prie neribotos informacijos – pozityvios ir negatyvios per internetą. Dabartinėje aplinkoje tėvai suteikia daugiau fizinio saugumo ir apribojimų bet nepakankamą psichologinę apsaugą nuo negatyvaus informacijos srauto. Patarimas elementarus ir paprastas – patiems propaguoti sveikesnę ir pilnavertiškesnę mitybą, daugiau laiko leisti aktyviai, gamtoje, kokybiškai leisti laisvalaikį ir rodyti nuolatinio mokymosi bei tobulėjimo pavyzdį. Negalime vaikams pasakyti „eik žaisti į lauką, aš kai buvau tavo metų visą dieną leidau kieme“ kai kiemas tuščias nes visi kiti vaikai taip pat sėdi namuose prie televizorių ir kompiuterių. Kaip gyvensi kol vaikas mažas, tokį gyvenimo būdą ir požiūrį į laisvalaikį jam perduosi, taip jis elgsis paaugęs. Čia elementarus minimumas nuo ko galėtume pradėti. Taip pat vengti stimuliuojančių produktų kaip saldumynai, šokoladas, limonadai, kava ar net stipri arbata, energetiniai gėrimai apskritai tabu. Reikia saugoti jautresnę nervų sistemą nuo perkrovos, per stiprios stimuliacijos. Indigo vaikams svarbu padėti išmokti tokių savybių kaip kantrybė ir atkaklumas.

Teigiama, kad Indigo vaikams netinkama įprasta švietimo sistema. Verčiau juos mokyti namuose. Ką apie tai manote?

Visiškai sutinku jog švietimo sistema netinkama ir ne tik naujajai, bet ir prieš tai buvusiai kartai. Ji ne tas žodis, kokia atgyvenusi ir netinkama vaikams nei fiziškai, nei psichologiškai. Bet parodykite man tėvus, kurie turi žinių ir gebėjimu mokyti vaiką savarankiškai ir laiko bei galimybę tai daryti? Be to, tai tolimesnis vaikų uždarymas namuose, o kaip jie ugdys socialinius įgūdžius, ar bendraudami internetu? Aišku mokyklų norėtųsi bent jau mažesnių, ženkliai mažesnių klasių, kur vaikai gautų daugiau suaugusiųjų dėmesio, kad mokytojo profesija būtų gerbiama bei normaliai apmokama ir į ją eitų talentingi, pašaukimą dirbti su vaikais turintys žmonės, kurie nebūtų perkrauti. Dabar deja dažnai pasitaiko, kad į pedagogiką stoja nes niekur kitus balai neištempė, o per ilgus metus didžiulio krūvio jausdamiesi neįvertinti ima jausti pyktį ant niekuo nekaltų vaikų. Mano viltis jog ims kurtis bent jau privačios mokyklos taikančios naujus mokymo ir auklėjimo metodus ir kaip nors pamažu gerosios praktikos pereis į valstybinę švietimo sistemą.

Ar pedagogams, ugdantiems naujosios kartos vaikus keliami didesni reikalavimai?

Pedagogams tų reikalavimų ir taip iki kaklo, tačiau dažnai orientuojamasi į kiekybę, o ne kiekybę. Klasės mano supratimu yra per didelės, informacijos, ne itin vertingų faktų į galvą vaikams kalama per daug, vietoje to, kad ugdyti loginio ir kūrybinio mąstymo įgūdžius, kūrybinius talentus ir lavinti fiziškai. Pedagogams reikia ne didesnius reikalavimus iškelti, o keisti jų darbo sąlygas ir suteikti naujausių žinių, diegti naujausias psichologų siūlomus auklėjimo ir mokymo metodus. Bent jau nusikopijuoti geriausias praktikas iš tų, kurie jas jau taiko ir pasiekia gerų rezultatų. Vaikams reikia daugiau nuoširdaus dėmesio, palaikymo, paskatinimo, nes man tenka išklausyti daugybės jaunų žmonių istorijas ir matau jog didžiulė problema yra žema savivertė, nepasitikėjimas savimi. Čia dėl tų didelių reikalavimų, lūkesčių ir mažai dėmesio bei palaikymo.

Pirmieji gaukite visas naujienas

Išskirtiniai pasiūlymai ir nuolaidos, nauji straipsniai, webinarai ir renginiai visoje Lietuvoje. Registruodamiesi sutinkate gauti Linos Balsės naujienlaiškį.

Pasidalinti mintimis

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.