1 skyrius. Užblokuotas kūrybingumas.

Kodėl negaliu tapyti? Kas su manimi negerai? Jolantos mintys sukosi, kai ji žiūrėjo į tuščią drobę priešais save. Atrodė, tarsi nematoma siena skirtų ją nuo ryškių spalvų ir drąsių potėpių, kuriuos ji troško sukurti. Kiekvieną kartą, kai ji pakeldavo teptuką, jos ranką paralyžiuodavo abejonės ir nepasitikėjimas savimi. Ji kone girdėjo jo balsą, pašaipų ir kupiną paniekos.

„Negali duoti vyrui to, ko jam reikia“, – nusišaipė jos pirmoji meilė, kai ji užtiko jį su savo kambarioke. Šis prisiminimas įsirėžė į jos atmintį, išdavystė žeidė giliau nei bet kokia fizinė žaizda. Ji buvo nedrąsi, nepasitikinti savimi ir nesiryžtanti pernelyg greitai pereiti prie fizinio artumo. Ji norėjo jaustis saugi, pirmiausia užmegzti emocinį ryšį, bet jis buvo nekantrus ir savanaudiškas, spaudė ją greičiau, nei ji buvo pasiruošusi. Jai skaudėjo širdį dėl jo žodžių ir abejonių savimi, kurias jie sukėlė.

Praėjo dveji metai. Kodėl negaliu judėti toliau? Kodėl negaliu rasti savo balso, savo kūrybinio stiliaus, išreikšti savęs ant drobės?

Jolanta atsiduso ir apsižvalgė po savo ankštą studiją. Ant sienų kabojo ankstesni jos darbai. Visi jie buvo santūrūs ir blankūs, toli gražu nepanašūs į gyvą, jausmingą meną, kurį ji svajojo kurti. Artėjo jos baigiamasis darbas, galutinis terminas, kuris kėlė jai nerimą. Jeigu ji neras savo unikalaus kūrybinio stiliaus, jei nepavyks padaryti proveržio visas įdėtas darbas ir visos svajonės nueis perniek. O šiuo metu nesėkmė atrodė neišvengiama.

Ant stalo suskambo telefonas ir pertraukė jos savigraužos emocijų spiralę. Tai buvo žinutė iš Ryčio, jiedu susipažino visai neseniai per draugus. Rytis buvo šiek tiek vyresnis už Jolantą, gan drovus, intravertiškas, bet smalsus ir nuoširdus. Jis buvo jaunas statybos inžinierius, mėgstantis meną. Kažkas jame sudomino Jolantą.

Rytis: Sveika, Jolanta, tai Rytis. Norėjau paklausti, ar norėtum šį savaitgalį prisijungti prie manęs ir kelių draugų klube?

Jolanta žiūrėjo į žinutę, jos širdis daužėsi. Ji jautė trauką Ryčiui, jai buvo smalsu, kur tai gali nuvesti, bet ją stabdė baimė. Ji stabtelėjo, galiausiai parašė atsakymą.

Jolanta: Sveikas, Ryti, mielai susitikčiau, bet man tikrai reikia dirbti prie baigiamojo meno projekto. Gal kitą kartą?

Ji paspaudė „siųsti“ ir iškart pasigailėjo. Kodėl ji visada taip elgiasi? Kodėl ji visada atsitraukia, kai kas nors parodo susidomėjimą? Vėl iškilo prisiminimas apie pirmosios meilės išdavystę, primindamas jai baimę, kad ją pernelyg spaudžia, kad ji nepasiruošusi. Jolanta pati jautė jog jai stinga pasitikėjimo savimi kaip moterimi, ji nepažįsta šios savo dalies, nemoka išreikšti savo jausmingos prigimties, kurią vyrai joje jaučia ir trokšta.

Vėl pasigirdo telefono signalas.

Rytis: Suprantu. Galbūt tada pasimatysime kitą kartą. Sėkmės su tavo projektu!

Jolanta padėjo telefoną, viduje vykstant konfliktui tarp palengvėjimo ir nusivylimo. Ji vengė jo, ir tai žinojo. Tačiau mintis, kad vėl su kuo nors suartės, ją gąsdino. Ji bijojo, kad bus pastūmėta į kažką, kam nebuvo pasiruošusi, kad nebus pakankama.

Ji vėl paėmė teptuką ir įsmeigė žvilgsnį į tuščią drobę. Spalvos jos paletėje atrodė blankios, nuobodžios ir negyvos, atliepiančios jos pačios emocijas. Ji jautėsi įstrigusi, negalinti judėti į priekį nei kūryboje, nei asmeniniame gyvenime.

Kodėl aš taip bijau? Kodėl tiesiog negaliu žengti sekančio žingsnio?

Jolanta užmerkė akis, bandydama išstumti baimę ir abejones. Ji žinojo, kad turi išsivaduoti iš šio rato, rasti būdą, kaip atkurti ryšį su savimi, savo emocijomis ir savo kūrybingumu. Tačiau šiuo metu tai atrodė neįmanoma užduotis.

2 skyrius. Jazminas.

Jolanta negalėjo nuvyti minčių ir emocijų sukilusių po pokalbio telefonu su Ryčiu. Jis ją traukė, ji jautė baimę prarasti galimybę patirti kažką nuostabaus, bet tuo pačiu stabdė baimė jog pasikartos praeities patirtis.

Žvilgsnis nukreiptas į tuščią drobę, bet vietoje to, kad ant jos išsilietų jos emocijos ir kūryba Jolanta jautėsi užstrigusi savo galvoje. Ryškios spalvos, kuriomis ji troško išreikšti save, atrodė nepasiekiamos, visi bandymai vedė į nusivylimą.

„Jolanta, tau reikia pertraukos“, – jos mintis nutraukė Klarinos balsas. Klarina daugelį metų buvo geriausia jos draugė, visada palaikydavo ją ir buvo šalia sunkiausiais momentais. Ji gerai jautė, kada Jolantai reikia prasiblaškyti ir nukreipti dėmesį.

„Ką turi omenyje?“ Paklausė Jolanta padėdama teptuką.

„Yra tokia nauja parduotuvė, kurią noriu apžiūrėti. Joje pilna visokių paslaptingų dalykų – kristalų, eterinių aliejų, Taro kortų. Bus smagu ir man reikia rasti smagią dovaną pusseserei, – pasakė Klarina, jos akys spindėjo iš jaudulio.

Jolanta suabejojo. „Aš tikrai turėčiau dirbti prie savo projekto…“

„Jolanta, žiūrėjimas į tuščią drobę nepadės. Tau reikia pravėdinti galvą. Nagi, eime, – primygtinai reikalavo Klarina.

Nenoromis Jolanta sutiko. Gal tikrai bus į naudą pakeisti aplinką. Jos išėjo iš studijos ir pėstute nužingsniavo į naująją parduotuvę.

_______________________________________________

Ši vieta, tiesiog puota pojūčiams, pripildyta pasakiškų kvapų iš parduodamų eterinių aliejų buteliukų ir rūkstančio garintuvo, jaukių senoviško stiliaus baldų, spalvingų audinių ir margų raštų, vitrinose kristalai ir magiškus eliksyrus primenantys indeliai natūralių kūno priežiūros priemonių. Klarina buvo savo stichijoje.

„Sveiki atvykę, – motiniškai šiltu balsu prabilo Evelina. Ji buvo parduotuvės savininkė, maždaug penkiasdešimties metų amžiaus moteris, jos balti plaukai susukti į dailų kuodą ir persmeigti pieštukus primenančiais smeigtukais. Ją supo ramybės ir išminties aura, kuri privertė Jolantą atsipalaiduoti. Parduotuvė su švelniu apšvietimu ir eklektišku dekoru atrodė tarsi šventovė.

„Jauskitės laisvai ir apsižvalgykite. Kvieskite, jei prireiks pagalbos, – pridūrė Evelina.

Klarina iškart ėmė žvalgytis po parduotuvę, jos entuziazmas matėsi iš spindinčių akių. Jolanta klaidžiojo be tikslo, jos mintys vis dar sukosi apie užstrigusį kūrybinį projektą ir telefono pokalbį su Ryčiu. Ji sustojo prie eterinių aliejų, kurių etiketės žadėjo viską – nuo atsipalaidavimo iki žvalumo.

„Jolanta, padėk man išrinkti orakulo kortų kaladę kaip dovaną mano pusseserei!“ Klarina pašaukė iš kito kambario galo, laikydama puošnią dėžutę. Neužtikrintai Jolanta prisijungė prie jos. Klarinos energija buvo užkrečiama, ir Jolanta atkreipė dėmesį į orakulo kaladę su ryškiomis spalvomis ir įmantriais raštais. Ji akimirką grožėjosi ja, jausdama keistą ryšį su spalvomis ir raštais, bet suabejojo ir padėjo ją atgal į lentyną.

Evelina stebėjo jas, jos veido išraiška atrodė susimąsčiusi. Ji pastebėjo Jolantos akį patraukusią kaladę ir pajuto jos dvejonę. Kai ji prie jų priėjo, jos akyse pasirodė žinantis žvilgsnis.

„Kartais kortos gali suteikti įžvalgų, kurių nežinojome, kad mums reikia, – pasakė Evelina. Jos žvilgsnis įsmeigtas į Jolantą. „Ar norėtum kai ką išbandyti?“

Jolanta suabejojo. „“Ką būtent?“

Evelina iš lentynos paėmė mažą buteliuką ir parodė jį Majai. „Tai Jazminų eterinis aliejus. Minutėlę pakvėpuok juo. Jazminai turi savybę pasiekti mūsų širdies gelmes ir išlaisvinti mūsų emocijas.“

Jolanta nusekė paskui Eveliną minkšto antikvarinio fotelio ramiame parduotuvės kampelyje. Ji atsisėdo ir pajuto, kaip ją apgaubia jaukumas ir šiluma. Evelina padavė jai buteliuką. „Užmerk akis ir lėtai giliai įkvėpk.“

Jolanta atsuko buteliuką ir giliai įkvėpė. Kvapas buvo svaiginantis ir sužadino kažką giliai jos viduje. Pamažu į paviršių ėmė veržtis emocijos, kurias ji buvo paslėpusi, ir akyse pasirodė ašaros. Ji pajuto, kaip pabudo jos jausmai, kaip įsižiebė kibirkštis to, ko jau seniai nejautė.

„Viskas gerai, – švelniai ištarė Evelina. „Leisk emocijoms tekėti.“

Jolanta pajuto palengvėjimo ir baimės mišinį. Jazminų eterinis aliejus pažadino kažką jos viduje, kažką, su kuo ji nebuvo tikra, ar yra pasirengusi susidurti. Tačiau ji žinojo, kad yra pasirengusi išmėginti bet ką, kad tik išeiti iš tos užstrigimo būsenos.

Sėdėdama ji pajuto keistą viltį, jausmą, kad galbūt, tik galbūt, jai pavyks rasti kelią atgal į save.

Klarina sumokėjo už savo pirkinį ir atėjo laikas išeiti. Jolanta grąžino jazminų eterinio aliejaus buteliuką Evelinai ir pakilo nuo fotelio. Ji išėjo iš parduotuvės tuščiomis rankomis, bet su kažko naujo nuojauta.

Joms išeinant, Klarina susijaudinusi šnekėjo apie savo pirkinį, bet Jolantos buvo kitur. Ji vis dar jautė jazminų aromatą tarsi įsipynusį į jos ilgus plaukus ir svarstė, kas jos laukia ateityje.

3 skyrius. Klausimai.

Merginoms išeinant iš Evelinos salono Klarina entuziastingai pasakojo apie savo pusseserę ir vylėsi jog jai patiks išrinkta dovana. Jolantos mintys sukosi apie susitikimą su Evelina ir jazminų eterinio aliejaus paliktą įspūdį ir sukeltus pojūčius. Gaivus grynas oras po lengvo lietaus kvietė pasivaikščioti ir Klarina pasiūlė joms apsilankyti netoliese esančioje arbatinėje ir pratęsti pokalbį ten.

Arbatos namai buvo neįprasta, jauki įstaiga, garsėjanti dideliu arbatų iš viso pasaulio pasirinkimu. Jos įsitaisė prie kampinio staliuko, o švelnus pokalbių šurmulys ir arbatos puodelių skimbčiojimas sukūrė jaukią aplinką. Netrukus prie jų priėjo padavėjas su padėklu ir pasiūlė naujų, ką tik parduotuvės gautų arbatų pavyzdžių.

Klara pasirinko aštrią indišką čai arbatą, kurios sodrus aromatas iškart užpildė orą, o Maja pasirinko švelnią žaliąją arbatą su jazminų žiedlapiais. Kai Maja gurkštelėjo pirmą gurkšnį, pažįstamos gėlių natos priminė jai eterinį aliejų iš Evelinos salono, sužadindamos emocijas, kurių ji dar nespėjo iki galo perprasti.

„Nagi, papasakok man daugiau apie šį Rytį, – pradėjo Klarina, jos tonas buvo nerūpestingas, bet akys akylai stebinčios.

Jolanta sudvejojo, pirštais braukdama arbatos puodelio kraštą. „Susipažinome per bendrus draugus. Jis malonus, šiek tiek drovus, bet jame yra kažkas nuoširdaus. Matėmės dar tik porą kartų.“

Klarina linktelėjo galva ir susimąsčiusi gurkštelėjo savo arbatos. „O ką tu jam jauti? Ar manai, kad gali būti kažkas daugiau?“

Jolanta gūžtelėjo pečiais, stengdamasi atrodyti nerūpestinga. „Nežinau. Man smalsu, bet kartu ir baugu. O kas, jei bus kaip praėjusį kartą?“

Klarina pasilenkė, jos veido išraiška tapo rimta. „Jolanta, ne kiekvienas vaikinas yra toks kaip jis. Rytis atrodo kitoks. Bet tu niekada nesužinosi, jei ir toliau jį atstumsi. Kas iš tikrųjų tave stabdo?“

Jolanta nugręžė akis, nes klausimai vedė ten, kur pačiai buvo nedrąsu eiti ir nebuvo tikra ar turi aiškų atsakymą. „Tiesiog… Nenoriu, kad mane vėl įskaudintų. Ir nenoriu būti stumiama į kažką, kam nesu pasiruošusi ir po to jaustis dar blogiau jei pasitvirtins jog negaliu būti tuo, ko iš manęs tikisi, jei tiesiog neturiu to savyje.“

Klarinos akys suminkštėjo jaučiant draugės nerimą. „Natūralu baimintis, ypač po to, ką išgyvenai. Bet negali leisti, kad baimė valdytų tavo gyvenimą. Tu nusipelnei būti laiminga, pažinti save ir skleistis į moterį, kuria gali tapti šalia tinkamo vyro“.

Jolanta atsiduso, jausdama savo baimių ir nesaugumo svorį. „Žinau, bet tai sunku. Ir tai susiję ne tik su Ryčiu. Mano menas, viskas tarsi slysta iš rankų“.

Klarina ištiesė ranką per stalą ir spustelėjo Jolantos ranką, leido savo rankos šilumai skverbtis į Jolantos vėsią plaštaką. „Tavo menas yra dalis to, kas esi, tavo esybės išraiška. Galbūt atėjo laikas išlaisvinti save ir leisti emocijoms tave vesti. Nustok per daug galvoti ir tiesiog jausk.“

Jolanta atitraukė ranką, jausdama frustracijos ir pažeidžiamumo mišinį. „Tai nėra taip paprasta, Klarina. Aš negaliu tiesiog pasukti jungiklio ir išjungti savo nuogąstavimų ir įjungti… na tai, ko net nežinau ar tikrai turiu savyje.“

Klarina nusišypsojo, jos akyse žaisminga išraiška. „Žinai, visada gali nupiešti mane. Būčiau nuostabi mūza – pikantiška, provokuojanti, begėdiška.“

Nepaisant ką tik jaustos frustracijos Jolanta nusijuokė ir papurtė galvą. „Tu neįtikėtina.“

„Aš rimtai“, – pajuokavo Klarina. „Tik pagalvok apie tai. Ir suteik Ryčiui šansą. Jis gali tave nustebinti.“

Jolantos juokas nuslopo, jį pakeitė pažįstamas abejonės jausmas. Ji vertino Klarinos palaikymą, bet sienos, kurias ji buvo susikūrusi aplink savo širdį, atrodė neįveikiamos. Baigiant gerti arbatą, pokalbis persikėlė į lengvesnes temas, tačiau Klarinos užduoti klausimai vis dar kirbėjo Jolantos mintyse, neišspręsti ir trikdantys.

4 skyrius. Kibirkštis.

Po kelių dienų Jolanta vėl leido laiką savo studijoje, apsupta nebaigtų eskizų ir apleistų idėjų. Kiekviena drobė reiškė kovą. Kovą tarp giliausių jausmų ir atsargumo, santūrumo, įsivaizdavimo kaip ji turėtų tapyti bei dar nežinia ko įspraudusio Jolantos kūrybą į rėmus, į nuosaikias spalvas, taisyklingas formas, bet užkirto kelią polėkiui, aistrai, giliausių emocijų išraiškai.

Frustracijos akimirkomis ją persekiojo prisiminimas apie jazminų kvapą, primindamas apie emocijas, kurių ji net nedrįso leisti sau jausti, priimti savyje ar juolab išreikšti.

Susierzinimui perpildžius taurę Jolanta numetė teptuką. Bent jau jo paliktas dažų potėpis buvo drąsus, ekspresyvus ir neatsiprašinėjantis, nors ir ant grindų. Ryškus, drąsus ir jaudinantis menas, kurį Jolanta troško kurti, liko nepasiekiamas, uždarytas po baimės ir abejonių užraktais. Negalėdama ilgiau pakęsti kūrybinio sąstingio, Jolanta nusprendė, kad jai reikia pertraukos. Kojos beveik nesąmoningai nuvedė ją atgal į Evelinos saloną.

Parduotuvė buvo tarsi prieglobstis, jos raminanti atmosfera atrodė ryškus kontrastas jos chaotiškoms mintims. Evelina pasitiko su šilta šypsena, tarsi nujausdama Jolantos sumaištį.

„Taip greitai grįžai?“ Švelniai paklausė Evelina.

Jolanta linktelėjo galva, jos balsas vos vos viršijo šnabždesį. „Negalėjau nustoti galvoti apie jazminų eterinį aliejų. Jis kažką manyje pažadino.“

Evelinos akys nušvito supratimu. „Kartais mūsų pojūčiai žino, ko mums reikia, anksčiau nei protas. Ar norėtum apie tai pasikalbėti?“

Jos nuėjo į ramų kampelį, ir Jolanta išliejo savo baimes ir pojūtį tarsi yra sukaustyta, įstrigusi, kaip moteris, ir kaip menininkė. Atsivėrusi Evelinai ir išsikalbėjusi Jolanta pajuto netikėtą palengvėjimą. Evelina kantriai klausėsi, jos dėmesys buvo raminantis ir nesmerkiantis.

„Tu nešiojiesi daug emocinio balasto, – susimąsčiusi tarė Evelina. „Jazminų aliejus gali padėti atkurti ryšį su savo pojūčiais ir emocijomis, tačiau tai tik priemonė, pagalbininkas. Tikrasis gydymas ateina iš vidaus.“

Jolanta linktelėjo galva, įsisavindama Evelinos žodžius.

„Noriu pabandyti. Turiu rasti būdą, kaip judėti į priekį.“

Evelina iš lentynos paėmė nedidelį buteliuką jazminų eterinio aliejaus ir eterinių aliejų garintuvą. „Naudok tai savo studijoje. Leisk kvapui užpildyti erdvę ir leisk sau jausti be vertinimo. Tavo kūryba seks paskui tavo emocijas.“

Jolanta sumokėjo ir atsisveikino, širdyje jausdama nedrąsią viltį. Kai ji išėjo iš parduotuvės, svoris ant pečių atrodė šiek tiek lengvesnis. Ji ėmė suprasti, kad kelionė į kūrybiškumo ir pasitikėjimo savimi susigrąžinimą yra tokia pat svarbi kaip ir kelionės tikslas.

Grįžusi į savo studiją Jolanta pastatė garintuvą, pripildė jį vandens ir įlašino kelis lašus jazminų aliejaus. Kai kambarys prisipildė švelnaus aromato, ji užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Pirmą kartą po ilgo laiko ji pajuto įkvėpimo kibirkštėlę. Ji paėmė teptuką ir pradėjo be jokio plano lieti ant drobės ryškias, gyvas ir drąsias spalvas. Tai buvo simbolis, leidžiantis jos emocijoms tekėti, žingsnis į priekį jos gijimo kelionėje.